bg

Kontaktai

UAB "Pegaso kelionės"
Įmonės kodas 126399066
PVM kodas LT 100000987914
A/s LT17 7044 0600 0388 7164
AB SEB bankas

 


Jogailos 4, Vilnius
Mob. tel. +370 655 84929
El.paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.


 

Žemaičiai  švento Petro bazilikoje

Pakeliui aplankę Florenciją bei Padujoje  pasimeldę prie švento Antano, kovo 3 d. rytą 700 žemaičių, pasipuošę geltonomis su Žemaitijos simbolika skarelėmis, Lietuvos ir Žemaitijos vėliavomis,  susitikome Vatikane,  šv. Petro bazilikoje. Šv. Mišias aukojo kardinolas Juozas Audrys Bačkis, Telšių vyskupai: Jonas Boruta, Linas Vodopjanovas ir atvykę kunigai. Didingoje šventovėje nuaidėjo pasaulyje viena iš seniausių − lietuvių kalba. Kardinolas A. Juozas Bačkis pasveikino: „Sveiki atvykę prie apaštalo Petro kapo. Petras − uola, ant kurios Kristus pastatė savo  Bažnyčią. Atvykote su savo ganytojais paminėti Žemaičių krikšto jubiliejaus. Jūs atstovaujate visai Žemaitijai. Prieš 600 metų Konstantos visuotinis bažnyčios susirinkimas, išklausęs atvykusių pakrikštytų žemaičių skundą dėl kryžiuočių ordino skriaudų, įsteigė Žemaičių vyskupiją ir konsekravo vyskupu Motiejų Tarkiškį. Ir prasidėjo tikėjimo piligrimystė, kuri jus atvedė šiandien į Romą. Tai dvasinė tikėjimo kelionė, kuri tęsiasi per amžius. Nebuvo lengva, reikėjo išrauti pagonybės prietarus, atlaikyti reformacijos bangą, kovoti prieš carinės Rusijos pravoslavinimą, sovietų ateizmą. Šioje nelygioje kovoje žemaičiai paliko savo kankinių, knygnešių, kovotojų už tautos ir religijos laisvę gražiausius pavyzdžius. Turime prisiminti vyskupus Borisevičių, Merkelį Giedraitį, Motiejų Valančių, brolių pranciškonų, įsikūrusių Kretingoje nuo 17 amžiaus pradžios, nuopelnus. Šiandien dvasinė piligrimystė tęsiasi naujomis sąlygomis, susidurdama su naujais iššūkiais mūsų sekuliarizuotoje visuomenėje. Jūs esate šios tikėjimo kelionės dalyviai. Labai reikšminga, kad Žemaičių Krikšto minėjimas sutampa su popiežiaus Benedikto XVI paskelbtais Tikėjimo metais. Tai tinkamiausia proga melstis ir permąstyti, kaip perduoti protėvių tikėjimą ateities kartoms. Siekti padėti žmonėms iš naujo susitikti su Viešpačiu, kuris vienintelis suteikia giliąją prasmę mūsų gyvenimui ir pripildo jį džiaugsmu bei ramybe. Parapija tarsi koks miestelio šulinys, prie kurio gali ateiti visi numalšinti troškulį. Taip norėtųsi, kad mūsų parapijos būtų svetingos bendruomenės, kad krikščionys būtų tie, kurie myli vienas kitą. Labai svarbi šeima, čia ugdoma malda ir liudijama meilė kasdieniniame gyvenime. Atvykdami tikėjotės pamatyti Popiežių ir priimti jo palaiminimą. Visi meldžiamės už atsitraukusį Popiežių. Jis sakė: „švenčiame Tikėjimo metus, kuriuos paskelbiau. Raginu visu atnaujinti tikėjimą ir pasitikėjimą Viešpačiu. Būti kaip vaikai Dievo rankose, tikint, kad šios rankos visada mus palaiko ir jų dėka kasdien galime įveikti sunkumus. Norėčiau, kad kiekvienas jaustųsi mylimas, kad kiekvienas džiaugtųsi, jog yra krikščionis. Džiaukimės Tikėjimo dovana. Dievas mus myli, bet ir jis laukia, kad mes jį mylėtume“.   

Po Mišių aplankėme lietuvių kankinių koplyčią, pasimeldėme prie  Palaimintojo Jono Pauliaus II kapo ir šaunios gidės Loretos lydimi iškeliavome susipažinti su Roma − amžinuoju miestu ant septynių kalvų, paskanauti tikrų itališkų picų ir ledų.

Žemaičiai nusilenkė pirmiesiems krikščionims

Didingai atšventę Šv. Kazimiero šventę, pasigėrėję genijų Rafaelio bei Mikelandželo darbais Vatikano muziejuje, aplankę pirmųjų krikščionių kankinystės vietą – Koliziejų, Žemaitijos  atstovai susitiko prie Sebastijano katakombų. Čia kiekviena grupė su gidu turėjo galimybę aplankyti pirmųjų krikščionių požemines kapines, po žeme įrengtas koplyčias, pasimelsti prie šventųjų relikvijų. Šv. Sebastijano šventovėje šv. Mišias aukojo  kunigas Antanas Mačius. Homilijoje kunigas piligrimams  priminė: „pirmieji krikščionys gyvybę paaukojo už Jėzaus vardą, o mes? Ar susimąstome, kai Viešpaties vardą tariame bet kada, bet kur, dažnai kaip priežodį ar net keiksmažodį? Pasiryžkime širdyje nors mažam pokyčiui, su pagarba pasitikėdami įsikibkime į  Jėzaus ranką ir pajausime, kaip sunkumai, problemos atsitrauks ir gyvenimas taps ramesnis, mielesnis, džiaugsmingesnis.“

Pavakary  aplankėme Popiežiškąją Lietuvių Šv. Kazimiero kolegiją. Čia mus svetingai  sutiko kolegijos rektorius, monsinjoras Petras Šiurys. Apie Kolegijos istoriją ir šiandieną papasakojo  doktorantūroje studijuojantis gargždiškis kunigas Andrius Vaitkevičius.
 

Pas tautų apaštalą Paulių

Kovo 6-osios rytą žemaičiai piligrimai susitikome vienoje iš keturių didžiausių  Romos bazilikų − Šv. Pauliaus bazilikoje. Vyskupas Jonas Boruta sveikindamas sakė: „Šv. Paulius – tautų apaštalas. Jo dėka Kristaus evangelija neliko tik žydų tautoje. Jo ryžtingumas skelbti pagonims pasiekė ir mūsų kraštą prieš 600 metų.“ Šv. Mišių homilijoje vyskupas Linas priminė, kad buvęs uolus krikščionių persekiotojas Saulius, Damasko kelyje sutikęs Jėzų, atsivertė ir pasikrikštijo Pauliumi. Jis žinojo, kad jo laukia kankinystė, buvo nukirsdintas kalaviju. Paulius sakė: „nebe aš gyvenu, bet manyje gyvena Kristus“, tad nebijojo persekiojimų ir mirties. Taip ir mes, XXI amžiaus krikščionys, esame per krikštą tapę Kristaus liudytojais, esame pakviesti gyventi Dievo vaikų gyvenimą. Kai grįšim į savo darbus, liks atminty istorinė Roma, kad nebūtų tik emocija, turi likti išgyvenimas Jėzaus meilės ir gailestingumo, kad sutiktume Jėzų, ir keistųsi gyvenimas − kaip Pauliaus. Linkiu, kad ši piligriminė kelionė atvertų širdis Dievo meilei. Kas su Kristumi gyvena, ne vergauja bet viešpatauja“.  

Didingoje šventovėje nuaidėjo Klaipėdos mero V. Grubliausko trimitu atliekami muzikiniai kūriniai, gargždiškės Ritos Dirgėlaitės jautriai skambiu balsu atliekamos psalmės, šv. Mišių pabaigoje  visi  giedojome „Marija, Marija...“
            

Beieškant Šv. Pranciškaus sutikome brolį Astijų

Šv. Pranciškaus gimtinė − Asyžius pasitiko saulėtu rytu ir 13-ojo  amžiaus dvasia, išsilaikiusia taip meiliai Šv. Marijos bazilika apgaubtoje mažytėje akmeninėje Porciunkulės bažnytėlėje, kurią su meile atstatė, meldėsi ir joje mirė pats Pranciškus, mums gerai pažįstamų brolių pranciškonų ordino  įsteigėjas ir įkvėpėjas. Per tiek amžių apie šventojo kapą išaugo net dvi bažnyčios – Žemutinė ir Aukštutinė, išpuoštos garsiosiomis Džoto, Čimabuės ir kitų freskomis.

Siauromis, bet išpuoselėtomis gatvelėmis pasiekėme Pranciškaus tėvų namus ir galiausiai Šv. Klaros bažnyčią ir relikvijas. Du šventieji – savo paprastumu, skaistumu, neturtu ir šiandien žavintys pasaulį. Gyva ir visoms tautoms priimtina Pranciškaus idėja Kalėdų proga daryti prakartėles. Didysis pamokslautojas savo asketiško gyvenimo pavyzdžiu jau po 7 metų turėjo 5 tūkstančius pasekėjų. Du kartus metuose kopdavo įLa Vernoskalną, kur melsdavosi ir  pasninkaudavo po 40 dienų, čia jam atsivėrė Kristaus žaizdos − stigmos. Kelyje linkLa Vernoskalno  grožėjomis kalnų vaizdais, kunigas Antanas išraiškingai pasakojo šv. Pranciškaus gyvenimo istorijas.

Pravėrę dvasios ir ramybės šventovės,La Vernosvienuolyno duris, nustebome, −  čia mus pasitiko pranciškonas brolis kunigas Astijus: „Džiūgauk, Žemaitija, Tu radai išganymą pas Dievą! Dievas tapo žmogumi, kad mes taptume Dievo vaikais! Dėkokime tėvams, kad esame šv. Dvasia pateptieji. Mūsų „sumaltas“ pasaulis mus nori atitraukti nuo Dievo – nepasiduokime. Vyrai, jūs sakot neturit laiko melstis? − tai nebylumo demonas jus valdo,  o  reikia tik 5 sekundžių kas rytą padaryti kryžiaus ženklą ir pasakyti: „laiminu savo vaikus, žmoną, namus“, − ir tai bus galingiausia malda, perkeičianti gyvenimą. Kas draudžia? Kodėl, vyrai, nekovojate už savo šeimą, vaikų ateitį?“ Nuo brolio Astijaus „kliuvo“ ir moterims: „aborto metu nužudytas kūdikis negali patekti pas  Dievą, nes motina jo nepripažįsta kaip žmogaus. Tik išpažintis gydo širdį, sielą ir daro stebuklus. Po motinos išpažinties vaikas šaukia danguje: − mama, tu mane pripažinai! Dangus susijungia su žeme. Motinos širdis atsinaujina, čia įvyksta Dievo stebuklas: išlaisvintas vaikas ir mama tampa šventąja. Kas jums trukdo suklupti prie klausyklos?“

Po tokio ugningo brolio Astijaus sutikimo, tyla ir susimąstymas apgaubė piligrimus. Atrodo, dangus prasivėrė ir palaima užliejo Mišiose besimeldžiančius Stigmų koplyčioje.

Viršijo visus lūkesčius

Aplankę nykštukinę valstybę San Mariną ir pailsėję viešbutyje prie Adrijos jūros, vėl žvalūs renkamės pusryčiauti. Kunigas Antanas laimina maistą ir  užtraukia: „Dieve, laimink maistą šitą, kad mes valgytumėm jį, o ne vienas kitą.“ Visi šypsomės, bet tai paskatino plaukiant  laivu į Veneciją padiskutuoti, jog piligriminėje kelionėje nėra atsitiktinumų, nes jau pradžioje kelionės paprašėme Dievo vadovauti. Tad, kunigo padedami,  stengėmės  suprasti, ką Dievas nori pasakyti man, jei nepatinka žmogus, su kuriuo teko viename kambaryje  gyventi, jei išsiblaškęs nuo grupės atsilikau ir stresą išgyvenau, jei užuot džiaugsmu gyvenęs sugebėjau dar kažkuo pasipiktinti.

Venecija mus pasitiko su  lietumi, tad pasiplaukiojimą gondolomis iškeitėme į stiklo meistrų darbo stebėjimą. Aplankėme šv. Morkaus baziliką su auksiniu altoriumi, po kuriuo palaidotas šv. Morkus evangelistas. Dar kartą visi apsikabinome ant „Atodūsių“ tilto ir stabtelėjome parduotuvėlėse, − o kaipgi grįšime be stiklo papuošalų ir Venecijos kaukių.

Nakvynė Brno viešbutyje ir namo. Diena autobuse neprailgo: dėkojome vienas kitam ir Dievui. Jolita iš Priekulės grįžtant prisipažino, kad labai abejojo, ar verta vykti į kelionę, bet dabar pasikeitė požiūris į tikintį žmogų ir  į patį Tikėjimą. Kaip pasakė Albina Freitakienė: „Kelionė – Dievo malonė. Daug buvau kur, bet ši − viena iš šauniausių. Laikui bėgant apmąstysime ir būsime dėkingi Klaipėdos rajono savivaldybei“. Vyriausias keliauninkas84 m. Juozas Jucys puikiai atlaikė kelionės tempą ir  džiaugėsi, kad ilgai turės ką  mąstyti, prisiminti, pasakoti. Gidė Loreta atsidūsėjo: „Jūs visi tokie šaunūs, aš dirbau darbą, bet tuo pačiu turėjau galimybę atsinaujinti Kristuje.“ Sutarėme visi susitikti gegužės 5 d. Žemaičių krikšto 600 metų jubiliejiniame Eucharistiniame kongrese Gargžduose.

Kitą dieną gavau Donatos  Žemgulytės elektroninį laišką, manau,  jis skirtas visiems: tiek piligrimams, tiek parapijos kunigams,  tiek Savivaldybės darbuotojams, įvairiai prisidėjusiems, kad mūsų rajono atstovai nuvyktų į Romą: „Noriu padėkoti už nepakartojamą kelionę. Iš pradžių  labai kėlė nerimą tai, kad esu pati jauniausia ir ne iki galo suvokiau šios keliones tikslą... Bet visa tai, ką pamačiau ir patyriau, viršijo visus mano  lūkesčius. Noriu padėkoti už įdomų bei prasmingą laiką, nepamirštamus įspūdžius ir įdomias pažintis! Su malonumu leisčiausi dar kartelį į  panašią kelionę, tai nepamirštamas laikas ir pati geriausia dovana!“.

 

> nuoroda į straipsnį