bg

Kontaktai

UAB "Pegaso kelionės"
Įmonės kodas 126399066
PVM kodas LT 100000987914
A/s LT17 7044 0600 0388 7164
AB SEB bankas

 


Jogailos 4, Vilnius
Mob. tel. +370 655 84929
El.paštas Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.
Šis el.pašto adresas yra apsaugotas nuo šiukšlių. Jums reikia įgalinti JavaScript, kad peržiūrėti jį.



Gardino istorinis atgimimas

Palikus pasienio postą ir mandagiai paslaugius baltarusių pasieniečius, kurių kažkodėl visi lietuviai gąsdinasi, netikėtai puikiais keliais baltųjų rusų žemėje apsukome nemažą ratą. Pirmiausia pasiekėme Gardiną, nulėkėme prie Augustavo kanalo, tada pro Naugarduką atvykome į Minską ir pro Medininkus grįžome į Vilnių. Žinoma, galima būtų kaltinti žydinčius kaštonus, žaluma švytinčius laukus, vešlius sodus ir parkus bei puikų orą, kad Baltarusijos vaizdai net didžiausius skeptikus pamažu vis labiau svaigino.

Sakysite, apšepęs Gardinas, į kurį dažnas lietuvis sovietmečiu traukdavo apsipirkti? Dabar reikėtų sakyti – elegantiškas senas miestas abipus oriai tekančio Nemuno, Magdeburgo teises gavusio dar 1496–aisiais. Gražios trinkelėmis grįstos aikštės ir judrios pėsčiųjų gatvės, patrauklūs parkai, renesansiškai barokinės restauruotos išlakios katalikų bažnyčios su bernardinų, jėzuitų, pranciškonų ir brigičių vienuolynais, architektūriškai įdomios turtingos senos cerkvės, bastioninė Vytauto statyta mūrinė pilis ant Nemuno kranto, nematyto grožio art nouveau stiliaus žydų sinagoga išpuoselėtame geto kvartale. Dar ir dar... Pavyzdžiui, Stepono Batoro namas, kuriame šis XVI a. Lietuvos ir Lenkijos karalius, įsteigęs 1579–aisiais Vilniaus universitetą, gyveno 1576–1586 m. ir čia mirė. Beje, Steponas Batoras į Gardiną 1580–aisiais buvo pasikvietęs iš Parmos italų architektą Giuseppe Scotto (Džiuzepė Skotas) perstatyti Vytauto pilį renesansiniu stiliumi. Šiandien išlikę pilies likučiai restauruoti ir pagerbti iš Lietuvos atvežtu medyje išskobtu didoku Vytauto bareljefiniu paminklu...

Miesto akcentai per 20 metų visiškai pakitę. Vietoj rusiško turginio miesto – išryškinta vieno seniausio Baltarusijos miesto istorija. Ji rūpestingai prikelta nuo pat XII a. Kijevo Jaroslavo Išmintingojo laikų, mongolų chano Kaidano antpuolių ir suklestėjimo 1270–aisiais, kai Gardinas tapo Lietuvos, o nuo XVI a. – Lietuvos ir Lenkijos Karalystės svarbiu miestu. XVII amžiuje Gardinas buvo neoficiali trečioji bendros valstybės sostinė, mat jame kas treji metai vykdavo Seimo susirinkimai. Čia Lietuvos iždininkas ir Gardino meras Antanas Tyzenhauzas 1770–1780 m. įsteigė net kelias manufaktūras – tekstilės, drabužių, ginklų, karietų, žirgininkystės reikmenų... 1793–ųjų gegužės 27–ąją Gardine vyko ir paskutinis „Tylos“ Seimas, kai bendra valstybė buvo antrą kartą padalyta. Po trečiojo padalijimo 1795–aisiais Gardinas atiteko Rusijos imperijai...

Šis istoriškai turtingas kultūrinis miesto paveldas buvo dosniai atvertas savam piliečiui ir svečiui. O pastarųjų beveik nėra. Per trijų dienų kelionę nesutikome nei vieno turistinio autobuso iš jokios kitos šalies. Neteko sutikti ir pavienių kitakalbių turistų. Tačiau tai jau ideologiniai galių ir politinių ambicijų žaidimai. Šiandien Gardine pagal 2007–ųjų duomenis gyvena 321 600 miestiečių. O štai Gardino sritis yra svarbi tuo, kad savo žemės ūkio produkcija išmaitina bemaž visą Baltarusiją ir ją dar tiekia kitų šalių rinkoms.

Beje, maistas Baltarusijoje labai kokybiškas, o europietiškai elegantiškose kavinėse ir restoranėliuose net brangesnis nei Lietuvoje. Ir vis dėlto daugelis pripažinome, kad tokios geros kokybės maisto po lietuviška padange jau sunkoka rasti.

Augustavo kanalas, Naugardukas ir patriotiškumas

Visai nebe reikalo patriotiškai nusiteikusios dinastinės gardinietės gidės buvome prikalbinti nuvykti pora dešimčių kilometrų už Gardino prie rekonstruoto Augustavo kanalo Lietuvos–Lenkijos–Baltarusijos susikirtimo trikampyje. Vos prieš kelerius metus užbaigtas didelis rekreacinis projektas ne tik atgaivino prieš porą šimtmečių „rankomis“ iškastą kanalą, dabar jungiantį Baltarusiją ir Lenkiją, bet ir pademonstravo baltųjų rusų ekologines ambicijas. Rekonstruotas septynių metrų gylio šliuzas per pusvalandį pakelia vandenį garlaiviui, kurio kapitonas siūlo dviejų valandų kelionę. Grožiesi puikiai sutvarkytu gamtos kampeliu ir smarkiai pavydi. Tai iš tiesų skirta žmonėms, jų poilsiui ir turi išliekamąją techninio paveldo vertę.

Beje, gardinietė gidė, entuziastingai besididžiuojanti senąja miesto ir apylinkių istorija, pagaliau atskleidė ir Lenko kortos esmę. Pasirodo, uždaros baltarusių valstybės Gardino apylinkių gyventojams išdalyta Lenko korta yra vienintelis jiems legalus langas į Europą. Štai iš kur tas gardiniečių pasitikėjimas ir ori laikysena. Ir vis dėlto net turinti Lenko kortą gardinietė gidė save vadina dinastine senosios Vytauto Lietuvos valstybės piliete. Įdomu? Ir itin išgyvena, kad nebuvo išsaugoti dar neseniai miesto centrinio parko vietoje stūksoję Vytauto statytos bažnyčios griuvėsiai.

Senuoju Lietuvos valstybės paveldu susirūpinę ir Naugarduko miestiečiai, išdidžiai save vadindami karaliaus Mindaugo sostinės gyventojais. Ir jie visiškai teisūs. Akį džiugina puikiai sutvarkytas pylimas su kažkada didžiulės Mindaugo pilies išlikusiais mūro sienų kuorais. Bent jau nuo maždaug 1982–ųjų, kai lankiausi pirmą kartą Naugarduke su Mažvydo klubu, miestukas ne tik pagražėjo, bet ir pilies likučiai nesumažėjo, o paveldo aplinka tikrai rūpestingai tvarkoma. Šiandien yra paskelbta baltarusių pilietinė akcija surinkti pinigų monumentaliam Mindaugo paminklui, kurį sukūrė Genadijus Buralkinas. Deja, valstybė nefinansuoja, o

Lietuva irgi nereaguoja...

Vėl teko apmąstyti ir keistenybę, kad net Lietuvoje dažnai „iš mandagumo“ garsųjį Adomą Mickevičių vadiname lenkų poetu. Nors gimė ir užaugo jis Naugarduke, jo apylinkėse pramoko kalbėti lietuviškai ir savo poemose šlovino Lietuvą Tėvynę. Būtų juokinga ir visai nekeista, jei ilgainiui laimėtų būtent baltarusiai, vis aiškiau skelbdami savo teises į dviejų ginčininkų objektą.

Nereikėtų lietuviams krūpčioti, o tik džiaugtis ir dėkoti, kad baltarusiai dažnai labiau domisi, žino ir rūpinasi istoriniu LDK paveldu. Jei ne baltarusių istorikas V.Pašuta, šiandien neturėtume jo pastangomis atrastų Getingeno ir Rygos archyvuose Mindaugo ir Gedimino laiškų, kurie paskelbti originalo kalbomis (lotynų ir vokiečių) bei lietuviškai dar 1966–aisiais knygoje „Gedimino laiškai“. Šiandien baltarusių tyrinėtojai pirmieji sugeba atrasti Lietuvos archyvuose (!) dar niekieno neliestus ir neskaitytus kunigaikščių Oginskių rankraščius ir pan. Ar iš tiesų mums patiems rūpi Lietuvos istorija, ar tik verkšlename ir piktinamės, kad kiti kur kas nuosekliau ir patriotiškiau žvelgia į savo praeitį? Atimti istorijos ir kultūros niekas negali, tačiau nesaugomą ir nevertinamą brangenybę žinantysis tikrai pasiims, nušluostys dulkes ir pagarbins...

Tūkstantmetės Minsko ambicijos

Sakote, pilkas, beveidis, stalininis miestas? Toks buvo sovietmečiu ir dar prieš kelerius metus. Bet ne šiandien. Dabar tai išdidus, bene paryžietiška dvasia alsuojantis 1,7 mln. gyventojų turintis miestas, savo įsikūrimo istoriją pagrįstai skaičiuojantis nuo 1067–ųjų. Vaikščiodama po Aukštutinį miestą, išlikusį ir restauruotą renesansinio Minsko senamiesčio lopinėlis, žavėjausi barokinėmis katalikų bažnyčiomis, gražiai sutvarkytų gatvelių labirintais, švariais kiemeliais, gyvais restoranėliais... Tai jokia ne panegirika, o šiandienos tikrovė. Reikia tik plačiai atmerkti akis ir atsikratyti visad nepatenkinto provincialo grimasos. Kad pajustumėte malonumą, nuoširdžiai patariu apsigyventi „Baltarusijos“ viešbutyje ir įspūdingai promenadiškai sutvarkyta Svisločės upės krantine, kurioje iki pat tamsos pilna jaunimo, nužingsniuoti iki išryškintai švytinčio Aukštutinio senojo miesto. Prisipažįstu, kad, jeigu naktį staiga atsibusčiau šių renesansinių namų gatvelėje, tikrai galvočiau esanti Vilniuje.

Daugeliui paskutinė provokacija, lemtingai pakeitusi vien ideologiniu pagrindu suformuotą nuomonę apie baltųjų rusų valstybės „sovietiškumą“, buvo apsilankymas 2005–aisiais Minske per 2,5 metų pastatytoje Nacionalinėje bibliotekoje. Jos „šlifuoto deimanto“ architektonika yra sveika valstybės kultūrinės politikos ambicija. Visada galima šaipytis iš ko nori, ypač kai pats turi slėpti kiaurus batus. Minsko biblioteka pelnytai atsiduria šalia tokių šiuolaikinių architektūrinių statinių kaip Kopenhagos „Juodasis deimantas“ (taip pat biblioteka!). Naktį Minsko „Deimantas“ pagal jo architektų Viktoro Kramarenkos ir Michailo Vinogradovo projektą virsta tikru švytinčiu brangakmeniu su 4646 spalvotais diodais. Lietuvoje nieko panašaus berods neturime. O štai kita 2009–ųjų Europos kultūros sostinė Lincas Austrijoje kaip tik šia proga pastatė naują Elektronikos centrą su naktiniu kompiuterine programa valdomu diodų meniniu apšvietimu.

Grįžus belieka spėlioti, kokį kelią išdrįs pasirinkti tarsi kryžkelėje stovinti Baltarusija. Vienytis su Rusija nei vienas sutiktas baltarusis neišreiškė noro, tačiau netryško entuziazmu stoti ir į Europos Sąjungą. Drąsesni garsiai svajojo gyventi atviromis sienomis kaip teisėti europiečiai Europoje, bet būti laisvi ir nepriklausomi. O išsaugoję neužterštą žemės ūkį dar ir maitinti savo kaimynus sveiku maistu. Kiek ši vizija yra reali, išaiškės visai netrukus. Penkmečio laukti turbūt nereikės...

 

> nuoroda į straips